eilininkas

eiliniñkas, -ė smob. (2) 1. I, Š žr. 2 eilinis. 2. kas iš eilės atlieka bendrą prievolę: [Lapinas] ėmė dairytis botago ir trimito, bet neradęs atsiminė, kad juos paliko pas eilininką V.Krėv. 3. (neol.) BŽ543 kas eiles rašo, poetas: Teip praneša eilininkas Aeschylus prš. Reikia tarstelti keletą žodžių apie Biliūną kaip poetą, eilininką K.Kors. Mačys-Kėkštas pajuokia nevykusius to laiko eilininkus V.Myk-Put.